Gal todėl, kad jis berniukas. Gal todėl, kad jis antras vaikas. O gal todėl, kad jis tiesiog smalsus mažylis, mano sūnus nepaliauja stebinti savo atradimais. Paskutinis jo žygdarbis - nuo spintelės nusitemptas ir paragautas sausas kuras, kurį naudojame židiniui užkurti. Ir nors stengiamės galvoti apie pavojus bei tokius dalykus dėti aukščiau, bet turbūt patys nepastebime, kad vaikai auga, kad pasiekia daugiau nei reikia, kad gal ir mes nebe tokie atidūs, nes sužiūrėti du "energizer zuikius" patiems kvapo jau nebe visada užtenka.
Taigi kol aš gaminau pietus, vyresnioji sukiojosi aplink mane virtuvėje. Paklausiau, ką veikia Vėjas, o ši atsakė, kad valgo košę. Greit galva atliko n operacijų per sekundę ir suvokė, kad jokios košės namuose nėra. Nueinu į kambarį, o šis ištraukęs visą sauso kuro dėžutės turinį, dalį išdėliojęs, dalį sutrypęs, dalį laiko rankose ir, žinoma, burnoj!!! Šypsosi, kas be ko. Ir smirda it degalinė.
Įtariu, kad nieko jis nesuvalgė, nes turėtų būti baisiai neskanu ir spjautų laukan, bet žinok tą vaiko skonį. Vyras sako, kad dėl visa ko reikia vežti medikams, aš nesu labai jau tokia susirūpinusi ir noriu šiek tiek lukterti. Visgi paskambinu sesei, kuri sako, kad reikia bent parodyti toksikologams- jie žino įvairių cheminių darinių junginius ir jų pavojingumą - bei gauti jų konsultaciją. O taip nesinori darbo dienos pabaigoje grūstis į kitą miesto galą...
Kai jau prispiria "emergency" reikalas, visada važiuojame į Edith Cavell kliniką, nes ten laukimo laikas nepalyginamai trumpesnis nei, tarkime, Saint-Luc klinikose. Pastarosiose, gali laukti ir 5-6 valandas su kūdikiu ant rankų. Atvykę, paaiškiname situaciją, jie pamato, kad vaikas gyvas, sveikas, kvėpuoja ir pareiškia, kad reikia palaukti pediatrės apžiūros maždaug 2 valandas, kadangi (kaip tyčia) labai daug vaikų. Vyras sako, kad gal po 2 valandų jam bus blogai. Bet jie linksi galvomis ir sako viską suprantantys ir įvertinantys. O mes visiškai nenusiteikę laukti tas 2 valandas. Klausiam, ar negali jau dabar tos apsinuodijimų tarnybos iškviesti, kad vyktų į ligoninę, o ne po 2 valandų, kai pediatrė sugalvos tai padaryti. Ir pasirodo, kad niekas čia niekur nevažiuoja, o tiesiog konsultuoja telefonu. Aha!!!
Garbė visagaliam internetui ir netrukus mes jau skambiname į tą apsinuodijimų centrą. Kelios minutės pokalbio ir suprantame, kad viskas tvarkoj, medžiaga nepavojinga, liepia tiesiog daug gerti skysčių. Taigi po 20 minučių mes jau keliaujame pro duris. Registratūros mergaitė perspėja, kad sąskaitą vis tiek atsiųs. Nesupratome už ką. Gal už tai, kad pasakė, jog yra toks centras, kur galima paskambinti, gal todėl, kad užregistravo. Na, ką gi, mielieji belgai, rašykite tą sąskaitą, rašykite.
Visa tai rašau todėl, kad jei netyčia nutiktų panaši situacija jums, skambinkite nemokamu telefonu 070/ 245 245 į Centre Antipoisons. 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Mus labai gerai ir išsamiai pakonsultavo, ir netgi anglų kalba. Kiek supratome, ligoninės medikai būtų darę tą patį. Žinoma, jei apsinuodijimas rimtas ir stiprus nėra kada delsti, bet su visokiais tokiais- nežinau, gal, ar tikrai? - galite pasitikrinti ir sutaupyti nervų bei laiko. Ir dar - nepraraskite budrumo!
p.s. po kelių dienų rankose vėl laikydama tą kuro dėžutę, pastebėjau, kad ant jos yra užrašytas tas pats apsinuodijimų centro telefonas, bet, kodė jo nemačiau tada- nežinau. O juk skaičiau sudėtį ir visą kitą informaciją. Stresas- ne kitaip.
