Originalus moliūgų pardavimo būdas

Oi, šitas įrašas bene 2 mėnesius kabojo tarp žemės ir dangaus, kol paleidau jį į gyvenimą. Vaikai kiekvieną dieną traukia dainelę apie stiprų ir drūtą moliūgą, tai kažkaip ir prisiminiau nebaigtus darbus. Kiekvienas išlaukia savo valandos. Yra jau ir bene pusę metų laukiančių. Ateis ir jų eilė. Gal spėsiu iki kol teks su Belgija atsisveikinti :)...

Istorija nutiko rugsėjį, kai žvalgiausi moliūgų šventės ir vienų moliūgų augintojų svetainėje užmačiau, kad jie kaip tik pastatė neįtikėtiną įrenginį. Pasidarė neįtikėtinai smalsu ir labai greitai nuvažiavom patikrinti. Ten tokių tikrintojų visai nemažai rinkosi, visi aplink kaip kokioj parodojo vaikščiojo ir į ūsą šypsojos.

Štai žemiau esančioje nuotraukoje - tas aparatas. Prancūziškai vadinasi "Distributeur", angliškai sakyčiau "vending machine", bet va kaip lietuviškai ir nežinau - gal koks paskirstiklis ar dar koks blūdas iš www.vlkk.lt svetainės. Valstybinė lietuvių kalbos komisija žodžiui "distributor" siūlo tokius žodžius kaip "platintojas" ir "skirstytojas", bet šiuo atveju netinka, nes čia visgi ne žmogus, o daiktas. Gal kam teko ką nors panašaus girdėti, kas tiktų šiuo atveju? Nes jau labai smalsu pasidarė, kaip čia jį gražiai lietuviškai užvadinus.

Turbūt kaip jau supratote, šis įrenginys parduoda moliūgus. Jis yra didelių gabaritų, iš esmės medinis su plastikinėmis detalėmis ir veikia visiškai ekologiškai- be jokios elektros. Nereikia mėtyti jokių monetų, spaudyti jokių sudėtingų ar nesudėtingų kombinacijų, ir trankyti, kad galų gale iškristų tavo nupirkta, bet užstrigusi pakeliui skardinė.

Kaipgi jis veikia? Priėję išsirenkate norimą moliūgų rinkinį (kainos taipogi nurodytos)...

...skambinate nurodytu telefonu ir pasakote, kurių lentynų moliūgai jus domina. Tiesiog pasakote jų numerius...

...jums pasako kodus. Jūs juos susukiojate...

...ir voila! (kaip netikėta :)) durelės atsidaro...

... pasiimate moliūgus. Pinigėlius paliekate po apverstu gėlių vazonėliu (jei lygiai neturite, paliekate kiek turite į didesnę pusę, o kai kitą kartą atvažiuosite, galėsite sumokėti mažiau. Žinoma, jei atvažiuosite :))...

...uždarote dureles ir nusukate kodą. 

Ne visai tobulas įrenginys, bet man labai mielas tuo, kad žmonės pasitiki. Savaime suprantama, kad moliūgai, kurių pas juos kaip šieno, ne kažin kokia neįkainojama vertybė, bet vis tiek. Iškart kažkaip natūraliai pagalvojome, kad oi, Lietuvoje tai jau toks nestovėtų. Bet po to apsigalvojome, kodėl gi ne. Stovėtų. Tik svarbu, kur jį pastatytų, tiksliau kokio kontinegnto teritorijoje. Briuselio centre irgi jį išlaužytų, apipaišytų, dar ir padegtų turbūt kokios nors čiabuvių šventės proga.  

Jei užsinorėsite moliūgų nusipirkti, tai adresas čia.

Apie karves ir avis arba kaip smagu pirkti fermose

Prieš kokius gerus 10 metų, jau kai buvau studentė ir po truputį savarankiškėjau, atvirai ir demonstratyviai buvau nusisukusi nuo pirkimo iš pirmų rankų - tai yra iš turgaus. Pirkti prekybos centre - viską iš karto ir po vienu stogu - va čia tai buvo malonumas bei komfortas. Tiesa, iš mamos vis tiek parsiveždavau gėrio, kuris būdavo nuperkamas turguj, bet aš pati tai jau gink dieve į tą nejaukią, perpildytą žmonių ir šaltą (žiemą) vietą.

O dabar viskas apsivertė aukštyn kojom ir ieškau visokių įdomių kampelių, kad tik pirkti tiesiai iš gamintojo. Taip mes tikėtai ir netikėtai atradome keletą ūkių, kuriais noriu pasidalinti su Jumis. Tikiuosi, čia dar yra Jūsų, skaitančių, ne tik mama, tėtis ir sesuo :).

Apie tai, kur galima pirkti įvairių ir gardžių moliūgų, obuolių bei bulvių jau rašiau pernai rudenį. O prieš keletą savaičių visai netyčia grįžinėdami iš viduramžių ligoninės muziejaus (gal dar rasiu laiko bei įkvėpimo ir jam kada) įkritom į tokią iniciatyvą kaip Les Journees Fermes Ouvertes 2012. Kaip pasiaiškinome jau vėliau, šitas reikalas vyko visoje Valonijoje ir jau bene 16 kartą. Žodžiu, per 50 atvirų ir draugiškų fermų kvietė visus norinčius susipažinti su jomis, jų produkcija bei jų auginamais gyvūnais.

Tądien mes jau labai vakarop išsilaipinom paukščių fermoje (nes užuodėm, kad kaimelyje, pro kurį atsitiktinai važiavome, vyksta kažkas svarbaus). Prie paukščių radom ir avių. Jos mus labiau sudomino. Fermos lankstinukuose nė žodžio apie avis - save komunikuoja kaip paukščių augintojus. Galbūt tos avys - dar tik naujas jų bandymas. Pavaikštinėjom, apžiūrėjom ūkį, paukščius, avis, suvalgėm tikrai gardžių grilinių dešrelių ir sužinojome, kad čia mums gali paskersti avienos. O tai tai! Juk prieš kelias savaites  vaikai net pešdamiesi sukirto gerą gabalą šios mėsos. Mums kas ne kas teliko. Nutarėm. Reikia. Tądien jau nebeturėjo.

Bandžiau vaikams paaiškinti, kaip iš šių mielų gyvūnėlių atsiranda
 kepsniai, jie nelabai suprato, ką aš paistau....

Taigi organizaciniai avienos skerdienos dalykai dėliojasi taip. Reikia užsakyti iš anksto, geriausia - savaitės pradžioje. Jie parenka jums gyvulį ir trečiadienį paskerdžia. Šeštadienį atvažiuojate ir susikraunate gražią ir išdarinėtą mėsą. Maždaug apie 12 - 13 kg. Jei daugoka, pirkite per pusę su draugais. Namuose kišate į šaldiklį ir metui atėjus mėgaujatės šviežia BIO aviena. O kai išsitrauki skaitliukus ir paskaičiuoji, vėlgi maloniai nustembi ir tos mėsos užsimanai dar labiau. Beveik per pusę pigiau nei parduotuvėje. Šviežia, paruošta specialiai tau.

Šį paukštyną su avimis galite rasti adresu:
Le Poulet de Gibecq
Ferma ir parduotuvė
ch du Bonia 12
7823 Gibecq (Ath)
tel: 068/ 55 20 10

Šieno čiuožykla

Na, kadangi suuodėm įdomų reikalą su tom fermom, tai pasiskaitėm ir kitądien nulėkėme į Ferme du Château, esančią netoli Briuselio. Aplink sostinę buvo nurodytos bene penkios fermos, bet mes kažkaip užklydome į šią, ji buvo gan nemaža ir su daug veiklos vaikams, taip, kad kitoms nebeliko nei laiko, nei jėgų. Kuo buvo sužavėti vaikai? Paprastais dalykais miesto vaikams. Pradedant karvių maitinimu, pasivažinėjimu traktoriais, veršiukų girdymu, ir baigiant čiuožinėjimu nuo šieno bei riešutinio pieno degustavimu. O kur dar triušiukai, arkliukai, vabaliukai - visada "vežantis" ir niekada nenusibostantis turinys.

Taigi ši ferma tiems, kurie mėgsta pieniškus produktus. Į ją galite užsukti bet kada nusipirkti pieno, ledų, jogurto, sūrio...Ūkio kieme yra parduotuvė, o visą parą pieno ir viso kito galite nusipirkti iš automato. Jie čia, kaip jau įsitikinau, be galo populiarūs. Ir tų pieno fermų tikrai daug, tereikia jas atrasti. Mes pradėjome nuo vienos, kuri yra už maždaug 60 km atstumu nuo sostinės. Kolegos užrodė. Dabar galbūt važiuosime čia, nors kita vertus, anoje yra visko daugiau, ko mums reikia.

ėsk , karvute!

Renginio kataloge yra išvardintos visos dalyvavusios fermos, jų pobūdis (t.y. ką augina, ką parduoda). Fermos suskirstytos regionais. Ten galima ne tik tradicinių pieno, mėsos, paukštininkystės fermų, bet ir egzotiškesnių sraigių, stručių fermų aptikti. Visa ši informacija buvo ir renginio svetainėje, tačiau jie labai operatyviai pakeitė jos turinį ir dabar belieka užsiregistruoti priminimui apie 2013 metų analogišką renginį. Visgi jei kas tikrai susidomėtų, duokite žinią komentaruose ir pasistengsiu parinkti informacijos iš katalogo. Tikiuosi, jis guli kur nors mašinos salone :)

Na, o mūsų avytės jau užsakytos. Laukiam skerdienos ir kelsim puotą!

O čia pasiskolintas reportažas iš šventės. Beje, jis filmuotas taip pat prie Briuselio esančioje pedagoginėje fermoje. Buvome užsukę ir į ją, bet vaikai jau nepabudo, buvo visiškas nokautas :).

bpost - laiškai į dangų

Lietuvoje mus labai maloniai nustebino atsigaunantis Lietuvos paštas. Ypač LP Express 24 paslauga. Mūsų užsakymas atkeliavo greitai, saugiai ir mums patogiu laiku. Nes kažkaip jau buvo gaila, kad va štai Belgijoje (žinoma, ne tik) jis klesti, o mūsiškiai marina tokį smagų dalyką kaip paštas.

Ar rašote laiškus ranka? Aš dar vis, bet laaaabai kartais. Tiesa, atvirukai iš mūsų namų iškeliauja gan dažnai. Jie man kol kas nepakeičiami elektroniniu sveikinimu. O koks namie būna cunamis, kai paštininkas atkeliauja su siuntiniu iš Lietuvos. Dienos įvykis, ne kitaip! 

Belgijoje be pašto beveik nieko nevyksta. Siunčia viską - ko reikia ir ko nereikia. Kaip mūsų buto šeimininkas apie atkeliaujančias sąskaitas paštu sako "Love letters". Tikrai, kad taip.

O apie paštą aš čia todėl, kad labai norėjau pasidalinti šių metų bpost reklamine kampanija. Tokia jauki ir tyra kaip tas berniukas. Man net kilo idėja per artėjančias Vėlines kažką panašaus nuveikti su vaikais. Gražu, jauku ir jaudina.

Panaršius atradau ir ankstesnių metų darbus. Paprastai apie paprastus žmones. Man patinka.

<2010>

<2008>

Sendaikčių medžiotojams

Ir kodėl gi aš galvojau, kad kai išvažiuosime atostogų į Lietuvą pas senelius, padarysiu blogui dirbtinį kvėpavimą - surašysiu viską, kas yra susikaupę. Kur tau...Na taip, rankų padaugėjo, bet vaikai - yra toks reiškinys, kuris "suvalgo" tiek rankų, kiek yra. Ypač, kai jie trys ir nė vienas neturi metų keturių.

Vaikų temą dar pasilaikysiu ateičiai, o štai šiandien noriu šiek tiek apie sendaikčius ir jų susibūrimo vietas paporinti. 

Kai pirmą kartą apsilankiau Briuselio blusturgyje, buvau pakraupus kokį šlamštą žmonės gali pardavinėti. Negalėjau patikėti, kad tiek daug šiukšlių beveik miesto centre sulaukia gausybės žioplinėjančių turistų ir ne tik. Tada dar negyvenome Briuselyje, o tik ruošėmės rotacijai ir šniukštinėjome miestą. Tai buvo bene vienintelis kartas, kai buvau tame turguje. Įspūdžio jis man nepadarė, o aš paprastai antro šanso tokiems reikalams neduodu. 

Visai kitaip man Suskambėjo sekmadieninis Waterloo blusturgis, kurį aplankėme jau gyvendami Belgijoje. Didelis, erdvus ir ne šlamštas. Yra visko, bet to visko ne per daug. Gali rasti daug įdomių dalykų. Antikvarinių ir ne tik. Be to, labai patogiai išdėlioti stalai - vaikštai tiesiog kaip tarp lentynų parduotuvėje. Dar ir parduotuvės vežimėlį gali nusigriebti ir dėtis savo "sumedžiotus" trofėjus. Ten kartas nuo karto lankomės iki šiol.

Jei nesate buvę, būtinai apsilankykite. Jis vyksta kiekvieną sekmadienį berods nuo 4 ryto (nors niekada šito netikrinau) iki 13-14 val. prie vienos iš Waterloo Carrefour tinklo parduotuvių (erdvioje parkingo aikštelėje). Dar kaip nuoroda galėtų būti McDonald's restoranas, esantis visiškai šalia, ir turguj artėjant į pabaigą tiesiog išsipučia nuo lankytojų. Beje, ši M - mūsų mėgstamiausia Briuselio apylinkėse, nes ten užtenka erdvės, patogūs krėslai šeimoms su laipiojančiais mažyliais, yra įdomi ir atnaujinta zona vaikų žaidimams. Maisto ten juk nelabai ir reikia...

Jei ieškote kažko išskirtinio ir labai seno, verta apsilankyti Tongres blusturgyje, taip pat vykstančiame sekmadienio rytais. Įkišę nosį buvome ir mes, bet ten jau daug antikvarinių daiktų ir jų vertę žinančių pardavėjų. Reikia jau nusimanyti tuose reikaluose ir žinoti, ko nori. Bet pasmalsauti visada galima ir reikia. Ten smagu tai, kad rodos visas miestas ištraukia savo palėpių ir rūsių slėpinius į dienos šviesą. Turgus pasklidęs po visą miestą.

O parašyti aš norėjau ne apie turgus, o apie tokį baldų ir interjero detalių komisą, visai netikėtai mūsų atrastą liepos mėnesį, nors į tą pusę važinėjame jau bene 4 metus. Taigi atradome tokią sendaikčių parduotuvę "Deporama" (pirmoje nuotraukoje - jos vidus), kurioje panaršius, paieškojus galite rasti jaukių ir mielų detalių savo namams. Žinoma, jei patinka. Aš ir pati prieš keturis metus nosį raukiau ir sakiau, kad tos senienos ne man, bet kažkaip prisijaukino jos mane ir dabar galiu valandų valandas (jei jų turėčiau :)) praleisti vaikštinėdama tarp stalų, ieškodama tos "razinkos" kokiam nors namų kampui. O jei turite ką parduoti ir nenorite tuo rūpintis, atiduokite jiems.

Ši "iš antrų rankų" parduotuvė yra Machelene, už parduotuvės "Makro" nugaros. Svetainėje skelbia, kad turi dar vieną Flandrijoje. Dirba nuo antradienio iki šeštadienio. Užsukite į šį muziejų. Gėrio pridėliota per du aukštus. Smagios medžioklės!

Marie's Garden - daržininkystė miestiečiams

Noriu papasakoti apie vietą, kur miesto vaikams (žinoma, ne tik) galite parodyti, kaip auga braškės, ridikėliai, svogūnai, špinatai, salotos ir visos kitos daržo gėrybės. Kartu su jais arba patys vieni rauti rauti, dėti krepšin, o po to už viską gražiai susimokėti. Jei mano šviesaus atminimo diedukas pamatytų - numotų atsainiai ranka arba pasukiotų pirštą prie smilkinio už tokius šposus.

Ta vieta vadinasi Marie's Garden, kuri skelbia "We grow it, you pick it" (angl. - Mes auginame, jūs renkate). Ir nors pas mus jau pačius pradeda žydėti pomidorai, sudygo salotos ir sparčiai stiebiasi ridikėliai bei dar šis tas, važiavome į šią vietą labiau dėl pramogos vaikams, nes jau mums ankšta tos Belgijos kažkaip. Vis norisi naujos patirties, įspūdžių, o neaplankytų vietų (jei tai ne muziejus arba olos) beveik nelikę. 

Marie's Garden rinkoje naujokai. Jie savo daržus atvėrė tik birželio 1 d. Taigi išskėtę rankas laukia lankytojų, kalba prancūziškai, flamandiškai ir angliškai. Aš tik įžengusi į jų teritoriją pasiteiravau, kiek kainuoja braškės, nes labiausiai dėl jų susigundėme ten nuvykti. Pasirodo, 8 eurai už kilogramą. Aha, daugoka. Griebiau jautį už ragų ir paklausiau, kodėl brangiau nei parduotuvėj, juk dar patiems reikia ir atvažiuoti, ir susirinkti. Man labai maloniai papasakojo, kad čia visos daržovės auginamos ekologiškai, kad dirvą paruošti jiems užtruko 3 metus, kad parduotuvėje esančios braškės auginamos vandenyje, o ne dirvoje, todėl jos neturi tikrojo skonio (ridikėliai irgi), kad Belgijos braškių rojuje Wepion braškės kainuoja 16 eurų už kilogramą ir yra ne ekologiškos, o šios ekologiškos. Dėl pastarojo fakto nesu tikra, ar taip nugirdau, bet rodos ir vyras taip išgirdo, bet kitą dieną, kaip tyčia važiavome pro Wepion'ą ir braškių kiogramas ten kainavo 6-7 eurus. Na, bet čia ne esmė. Žodžiu, tas malonus vyriškis mus įtikino. Kur jau ten, vaikai tiesiog spirgėjo: juk buvo apsiavę botais ir nusigriebę po vaikišką karutį. Metas žaisti daržininkais!

Sistema veikia taip. Gavome žemėlapį, kur kas susodinta. Žaliai pažymėtos uogos ar daržovės - galima skinti, visa kita - dar auga, neliesti. Žemėlapyje taip pat pažymėti takeliai, kuriais galima eiti. Ateityje jų bus daugiau ir nereiks aplink vaikščioti, nes kol kas želia žolė ir reikia palaukti, kol ji sutvirtės. Taigi, kai pavyksta su karučiais - va čia buvo smagiausia dalis mano vaikams - nusigauti iki norimo taško, randi lentelę, ant kurios parašyta, kas toje vietoje auga (tiems, kurie nepažįsta :)) ir, kiek tas gėris kainuoja. Viskas. Eini, pjauni, rauni ar renki ir dediesi į savo karutį. Žinoma, saiko jungiklį reikia įsijungti, nes toks jausmas, kaip pas save darže, kur niekas nekainuoja. Po to važiuoji į palapinę ant svarstyklių ir susimoki. 

Pirmiausia pasisveikinome su ridikėliais. Iškart išroviau ir nubraukusi žemes suvalgiau vieną. Įspūdis - kad štai tikrieji ridikėliai!!! Kaip pas mamą!  Pagaliau, pajutau kartumo prieskonį benuryjant, nes parduotuvėse jie tarsi vandens pripilti. Gardūs jie ir tikri. 

Kai mes lankėmės buvo gan vėjuota, tas skubėjome į braškių šiltnamius. O ten žadėjome leisti vaikams susirinkti kokį kilogramą. Bet kur ten... Buvo kaip su tais obuoliais - labai jau smagiai renkasi didelės, gražios ir raudonos. O vaikai tai išvis buvo raudonais delnais ir veidais. Mūsų Vėjas- braškių siaubas :) :). Ir mes patys ragavome beskindami, jausmas - tarsi skini savo braškes. Nepiktnaudžiavom, bet uogą kitą įmetėm burnon. Juk reikia įvertinti, ką čia skinam. Skanios, tikros braškės. 

Ar dar sugrįšim? Taip. Nors žadam išbandyti dar vieną tolimesnį braškių tašką, bet šis arti Briuselio, labai patiko vaikams, smagu pasivaikščioti ten, kur beveik tylu ir kur ramiai ganosi karvės, o po rinkimo labai smagu prisėsti ir papiknikauti. Tarsi po talkos.

p.s. už vietos užrodymą dėkojam Ligitai.

Skambutis į apsinuodijimų centrą

Gal todėl, kad jis berniukas. Gal todėl, kad jis antras vaikas. O gal todėl, kad jis tiesiog smalsus mažylis, mano sūnus nepaliauja stebinti savo atradimais. Paskutinis jo žygdarbis - nuo spintelės nusitemptas ir paragautas sausas kuras, kurį naudojame židiniui užkurti. Ir nors stengiamės galvoti apie pavojus bei tokius dalykus dėti aukščiau, bet turbūt patys nepastebime, kad vaikai auga, kad pasiekia daugiau nei reikia, kad gal ir mes nebe tokie atidūs, nes sužiūrėti du "energizer zuikius" patiems kvapo jau nebe visada užtenka.

Taigi kol aš gaminau pietus, vyresnioji sukiojosi aplink mane virtuvėje. Paklausiau, ką veikia Vėjas, o ši atsakė, kad valgo košę. Greit galva atliko n operacijų per sekundę ir suvokė, kad jokios košės namuose nėra. Nueinu į kambarį, o šis ištraukęs visą sauso kuro dėžutės turinį, dalį išdėliojęs, dalį sutrypęs, dalį laiko rankose ir, žinoma, burnoj!!! Šypsosi, kas be ko. Ir smirda it degalinė. 

Įtariu, kad nieko jis nesuvalgė, nes turėtų būti baisiai neskanu ir spjautų laukan, bet žinok tą vaiko skonį. Vyras sako, kad dėl visa ko reikia vežti medikams, aš nesu labai jau tokia susirūpinusi ir noriu šiek tiek lukterti. Visgi paskambinu sesei, kuri sako, kad reikia bent parodyti toksikologams- jie žino įvairių cheminių darinių junginius ir jų pavojingumą - bei gauti jų konsultaciją. O taip nesinori darbo dienos pabaigoje grūstis į kitą miesto galą...

Kai jau prispiria "emergency" reikalas, visada važiuojame į Edith Cavell kliniką, nes ten laukimo laikas nepalyginamai trumpesnis nei, tarkime, Saint-Luc klinikose. Pastarosiose, gali laukti ir 5-6 valandas su kūdikiu ant rankų. Atvykę, paaiškiname situaciją, jie pamato, kad vaikas gyvas, sveikas, kvėpuoja ir pareiškia, kad reikia palaukti pediatrės apžiūros maždaug 2 valandas, kadangi (kaip tyčia) labai daug vaikų. Vyras sako, kad gal po 2 valandų jam bus blogai. Bet jie linksi galvomis ir sako viską suprantantys ir įvertinantys. O mes visiškai nenusiteikę laukti tas 2 valandas. Klausiam, ar negali jau dabar tos apsinuodijimų tarnybos iškviesti, kad vyktų į ligoninę, o ne po 2 valandų, kai pediatrė sugalvos tai padaryti. Ir pasirodo, kad niekas čia niekur nevažiuoja, o tiesiog konsultuoja telefonu. Aha!!!

Garbė visagaliam internetui ir netrukus mes jau skambiname į tą apsinuodijimų centrą. Kelios minutės pokalbio ir suprantame, kad viskas tvarkoj, medžiaga nepavojinga, liepia tiesiog daug gerti skysčių. Taigi po 20 minučių mes jau keliaujame pro duris. Registratūros mergaitė perspėja, kad sąskaitą vis tiek atsiųs. Nesupratome už ką. Gal už tai, kad pasakė, jog yra toks centras, kur galima paskambinti, gal todėl, kad užregistravo. Na, ką gi, mielieji belgai, rašykite tą sąskaitą, rašykite.

Visa tai rašau todėl, kad jei netyčia nutiktų panaši situacija jums, skambinkite nemokamu telefonu 070/ 245 245 į Centre Antipoisons. 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Mus labai gerai ir išsamiai pakonsultavo, ir netgi anglų kalba. Kiek supratome, ligoninės medikai būtų darę tą patį. Žinoma, jei apsinuodijimas rimtas ir stiprus nėra kada delsti, bet su visokiais tokiais- nežinau, gal, ar tikrai? - galite pasitikrinti ir sutaupyti nervų bei laiko. Ir dar - nepraraskite budrumo!

p.s. po kelių dienų rankose vėl laikydama tą kuro dėžutę, pastebėjau, kad ant jos yra užrašytas tas pats apsinuodijimų centro telefonas, bet, kodė jo nemačiau tada- nežinau. O juk skaičiau sudėtį ir visą kitą informaciją. Stresas- ne kitaip.