Apie Belgiją draugai: valonai "varo" ant flamandų ir atvirkščiai.

Štai dar viena, jau ketvirtoji draugų Belgija. Paskutinė šią vasarą. Rudeniop finalinė - penktoji dalis. Taip, toji Belgija visiems mums buvo panaši, visi ją panašiai jautėmė, tik su savais prieskoniais. Kiekviena iš jų yra teisinga ir savotiška. Mums visiems trūko artimųjų. Mums visiems iki šiol nesuvokiamas belgų aptarnavimas. Mums visiems čia gimė vaikų. Mes visi pripratome prie 0,3 alaus buteliukų su 8 laipsniais stiprumo.

Tiesa, ne visi :) Dalia ir Algis liko ištikimi lietuviškajam "Švyturiui" ir visada lauktuvių iš Lietuvos užsiprašydavo būtent jo. Juk norisi pamaloninti savo gomurį lietuvišku skoniu. O, kai netikėtai sužinojo, kad "Švyturio" kaip ir tikros lietuviškos duonos ar dešrytės galima įsigyti čia pat Briuselyje, Algis buvo pasiryžęs tuoj pat lėkti į rusų parduotuvę, iškalbingu pavadinimu "Gagarin". Smagu prisiminti tokias akimirkas ir turbūt tik gyvenantys svetur gali pajusti, koks skanus tas lietuviškas alus svetimoj žemelėj...

Ši šeimyna- bene sportiškiausia iš mano minėtųjų. Pas juos namuose net yra kampelis, skirtas sporto laimėjimams. Pasak šeimininkų, dauguma jų susirinkta čia- Briuselyje. Šanuoliai ne kitaip! 

Beveik kiekviename susibūrime, kur yra Dalia ir Algis aš net galiu pamiršti, kad kažkur laksto mano vyresnėlė. Žinau, kad ja bus pasirūpinta, su ja užsiims, pažais. O auksiniai Dalios žodžiai, kuriuos atsiminsiu turbūt visą gyvenimą - "Renata, atsipūsk, aš pažiūrėsiu vaikus". Auginant vaikus be atokvėpio tai itin sujaudina. Taip imi ir suglembi ant sofos ir pagalvoji - nu, blemba, kaip faina. O štai paskutinį kartą juos išlydėjus, Rusnė įsikniaubė ir pravirko. Jai labai patinka, kai kažkas pas mus svečiuojasi ir nepatinka, kai tai baigiasi. Iš tikrųjų, kodėl šiais laikais svečiai vis rečiau lieka nakvoti?...

Taigi ketvirtoji Dalios, Algio ir mažosios Skirgailės Belgija.

3 metai kitoje šalyje ne tiek ir mažai. Pripranti prie šionykščio gyvenimo būdo, infrastruktūros, aplinkos. Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Tiksliai žinau, kad Algis pasiilgs ypač gerų sąlygų sportuoti, futbolas jau buvo tapęs beveik šeimos nariu :) Kiekvieną vasarą vykstančios Belgijos-Liuksemburgo lietuvių sporto žaidynes - įvykis, kuriame būtinai dalyvaudavom tiek žiūrovų, tiek savanorių, tiek dalyvių ir netgi nugalėtojų amplua.

Dar, be jokios abejonės, labai trūks vaikiškos infrastruktūros  - tvarkingų vaikų žaidimo aikštelių, žalių parkų, tvenkinių su paukščiais, zoologijos sodų, mini-fermų ir t.t.

Tiesą sakant, pasigesim tikrai daugelio dalykų - ir puikios geografinės padėties, kai atsikeli ryte, sumąstai kryptį, sėdi ir keliauji, ir švelnios žiemos, kai sniegas laikosi gal du kartus po kelias dienas per visą žiemą, ir alaus/šokolado/šviežutėlių croissants - pastarųjų produktų yra ir Lietuvoje, bet kažin, ar skonis bus tikrasis belgiškas :)

Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams.

Geriausiems draugams tikrai rekomenduotume nuvykti pas buvusią kolegę p. Jolantą į trobelę Austrijos kalnuose. Viena nerealiausių kelionių, mes buvom vasarą, kalnų grožis Austrijoje ir Šveicarijoje tiesiog užburiantis.

O kalbant apie pačią Belgiją, žinoma, sunku nekartoti draugų išsakytų nuomonių - Briugė, Gentas, Antverpenas, Liuvenas, Durbuy, Lier, Tournai, Bouillon, Namur, Dinant - saviti, jaukūs ir svetingi. Flandrijoje miestai didesni, žavi grožiu ir prabanga, o Valonija vilioja mažais miestukais Ardėnuose, išssibarsčiusiais ant uolų ir prie tekančio vandens. Apskritai važiuojant per Belgiją, gali žavėti bet kuris eilinis kaimelis, nes sodybos prie kelio tiesiog tviska sutvarkyta aplinka.

Toliau nuo įprastų turistinių takų verta aplankyti (nebūtinai eiliškumo tvarka):

1. Montaigle pilies gruvėsiai - autentiška ir nėra turistų;
2. Beloeil rūmai su parku - belgiškasis Versalis; 
3. Šeimoms su vaikais vertėtų nuvykti į Bokrijk - belgišką buities muziejų, kuris įdomesnis nei Rumšiškėse, nes yra ir labai šaunių gyvų eksponatų (galima ir be vaikų, ten nuostabu - aut. past. );
4. Mėlynuojantis nuo katilėlių Halės miškas balandžio-gegužės mėnesį. Pasaka ten pabūti saulėtą dieną. Kas nebuvote, būtinai nuvažiuokit!
5. Laeken karališkieji šiltnamiai-oranžerija (atviri visuomenei gegužės mėn.).
6. Na, ir kartą per du metus (kas antrą rugpjūtį, maždaug apie Žolines), tiesiog nuodėmė praleisti progą pamatyti gėlių kilimą Briuselio Rotušės aikštėje. Kiekvienais metais jis vis kitoks, bet visuomet įspūdingas.

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Vieną vienintelį sunku išskirti. Na, smagiausia turbūt būtų, jei Lietuva galėtų džiaugtis tokia pat geografine padėtimi, tokiu atstumu iki Londono, Paryžiaus, Amsterdamo kaip Belgija.

Algis sako, kad perkeltų belgų kelių policininkų darbą - per daugiau nei tris metus nei karto nepastebėjome pasislėpusių policininkų, matuojančių greitį krūmuose (o aš mačiau kelis kartus, ne krūmuose, bet mačiau :)- aut. past.).

Dar prancūzišką pop-muziką iš radijo:)

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Gal klausimą apsukčiau kiek kitaip - kas Belgijoj nervino? Tik atvykę buvom lengvai šokiruoti, kiek laiko užtrunka paprasčiausio reikalo sutvarkymas. Strigom ten, kur net neįsivaizdavom, kad galima strigti (pvz., banko kortelės išdavimas sėkmingai baigėsi tik po trijų vizitų į banką) :) Po to laikui bėgant jau nebesistebi, kad esant didžiausiai eilei prie kasos, apsipirkę moteriškaitės visai neskuba susikrauti daiktų į krepšį, dar išsibučiuoja su pardavėjom ir pan.

Dar pasakysiu gal šiek tiek negražiai, bet gyvenant netoli prastesnio rajono tikrai džiaugsmo nekėlė žmonių iš Artimųjų rytų gausa.

Be to, nemėgstu, kai svetimi žmonės pernelyg lenda prie mano vaiko, o dar kai puola čiupinėti veiduką, nors imk ir bėk tolyn. Man rodos, Lietuvai tai nebūdinga.

Ko belgai, jūsų nuomone, galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Konkretumo, aptarnavimo greičio, švenčių šventimo. Ypač per Naujuosius keista, kad gatvėse nėra besidžiaugiančių žmonių, kad danguje žybteli tik viena kita švieselė.

5 žodžiais apibūdinkite Belgiją

Susiskaldžiusi, keista šalis. Daugiakalbis Briuselis. Alus ir sisiojantys paminklai.

Algiui gaunasi devyni žodžiai: "valonai "varo" ant flamandų ir atvirkščiai. Tikrų belgų nėra".

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Be jokios abejones - dukters gimimas. Tai nėra pačios Belgijos nuopelnas, nors medicinine priežiūra nėštumo ir gimdymo metu galime tik pasidžiaugti, tiesiog faktas, kad tai įvyko čia, ir tai prisiminsime visą gyvenimą.

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Moliuskai balto vyno padaže ir baltas Hoegaarden alus. Algiui - eklerai.

Bendrai paėmus, didelis žuvų ir jūros bjaurybių (a.k.a. gėrybių) pasirinkimas. Atradom puikias žuvis: otą ir rają, lengvai pritaikėm jas savo virtuvėje.

Trečiųjų metų kulinariniu atradimu tapo virtas liežuvis drebučiuose (netgi skanesnis nei Lietuvoje, bet tokio yra pirkt tik vienoje parduotuvėje) (kokioje, Dalia?- aut. past.)

Idėjiškai Jūs labiau valonai ar flamandai? :)

O į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes per daugiau nei tris metus taip ir nesusipažinom artimiau nei su vienu tikru belgu - tad nežinom, kokie yra idėjiškai tikri valonai ir flamandai :)

Algis prisiskaitė pakankamai,kad labiau palaikytų flamandus, tik prancūziška (įskaitant valonų gentį) muzika ir literatūra jam artimesnė nei olandų šnypščianti "paukščių" kalba, mūsų ausiai skambanti kaip keiksmažodžių rinkinys :).

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :)

Tiesą sakant, liūdna. Taip būna išsikraustant iš bet kurios vietos, tapusios namais. O ir palikti pačią Belgiją su visais jos privalumais nesinori. Lietuvoj, žinoma, laukia nesulaukia savo anūkės sugrįžtant seneliai, ten ir išsiilgę mūsų geri draugai, ten - nauji namai bei nauji darbai ir turbūt laukiantis pats didžiausias išgyvenimas - palikti vaiką darželyje. Iššūkiai, nežinomybė... natūralu, tai ir baugina, ir vilioja. Bet mes tikim, kad viskas bus gerai. Juk svarbiausia, su kuo, o ne kur esi :)

Kas netilpo į šiuos klausimus, bet dar guli ant dūšios...

Gyvenant užsienyje labai smagu jaustis lietuvių bendruomenės dalimi. Gal kartais išgirdęs gatvėje kalbantį lietuviškai žmogų ir nepuoli bendrauti, bet žinai - jei kažko paklaustum ar norėtum šnektelti, tau būtų atsakyta su šypsena ir atvira širdimi. Sporto žaidynėse susirenka daugiau nei 400 žmonių iš Belgijos ir Liuksemburgo ir turbūt bene visi jaučiasi vienos didžiulės šeimos dalimi. Grįžus į Lietuvą to jausmo kiekvieno tautiečio atžvilgiu nebebus...

Algiui, be to, labai įstrigo belgų nacionalinio sporto ypatumai - automobilių stiklų daužymas iš chuliganiškų paskatų (mums teko tuo pasidžiaugti du kartus) ir nuomotojų buitinis lupikavimas įvertinant išnuomoto turto būklės pablogėjimą pasibaigus nuomai. 

Apie Belgiją draugai: čia išmokome neskubėti

Kur kitur jei ne pas Dianą ir Andrių paragausi kepsnių. Turbūt visus barbekiu, kiek esu valgiusi svečiuose Briuselyje, valgiau būtent pas juos. Svetingi ir vaišingi žmonės- ką čia bepridursi. Kaip patys sako "mėgstam pabaliavot" :). Ateini, išsidrėbi jų gėlynais išpuoselėtame sodelyje (Andriaus nuopelnas) ir sėdi sėdi sėdi- juk reikia kažkada atsisėdėti. O pas juos puiki vieta šiam reikalui. 

Su jais susipažinome jau čia - Briuselyje. Bene, E. Cavell ligoninėje, kur visas tuntas lietuvių keliavo į ekskursiją po gimdymo ir motinystės skyrius. Tai vienas smagesnių prisiminimų, nes atvykus į svečią šalį visas pasaulis rodos aukštyn kojom sutvertas, o nueini į kažkokią ligoninę, kurioje atrandi pulką lietuviškai kalbančių žmonių. Ir iškart pasidaro gera.

Na, o šiai vasarai prasidėjus, kol dar nebuvo įsibėgėjęs liūčių sezonas, mudvi su Diana ryžomės ekspromtiniam planui chuliganui. Susisodinome savo vaikus ir išvažiavome į Kessel-Lo parką, esantį šiek tiek už Briuselio. Mudviem buvo iššūkis, nes visgi parke sugaudyti keturis mažus vaikus, visus pavalgydinti, sužiūrėti, kad būtų laimingi, pailsėję ir saulėj neiškepę ne tokia jau ir lengva užduotis be tėčių. Bet mums pavyko!!!

Ir štai ateinantį antradienį jie jau palieka Briuselį. Sakyčiau vieni pirmųjų iš pažįstamų. O atrodė, kad tas laikas niekad neateis...

Apskritai, šiuo metu Belgijos sostinėje stipriai justi kraustymosi vajus- visur vyksta "garage sale'ai", vos ne prie kiekvieno namo stovi kraustymo kompanijų sunkvežimiai (in arba out), pro langus keliauja baldai ir kiti didesni daiktai (žinia, daugumoj Briuselio namų draudžiama baldus gabenti per laiptines, o kai kur tai tiesiog neįmanoma), vyksta atsisveikinimo vakarėliai ir keičiasi publika. Ne tik lietuvių. Toks jau tas Briuselis.

Gero kelio Jums! Baltai pavydime, kad labai greitai sveikinsite Baltijos jūrą. Ir apskritai turbūt pavydime, kad grįžtate namo ilgam. Pasakykit prašau gintarinei jūružėlei, kad ir mes netrukus atplauksime :)


Ko pasiilgsite labiausiai palikdami Belgiją?

Grįžę į Lietuvą tikriausiai daug ko pasiilgsim. Belgijoje išmokom neskubėti arba bent nepykti ant tų, kurie neskuba. Parduotuvėje, degalinėje, einant per gatvę ir pan. – viskas vyksta pamažu, pasikalbant, niekas niekur neskuba. Palyginus su belgais, lietuviai – greitojo bėgimo čempionai :).

Didelis malonumas, kurio Lietuvoj neturėsim – naktimis apšviesti greitkeliai. Neretai iš įvairiausių kelionių po Belgiją ir aplinkines šalis grįždavome vėlai. Vairuoti apšviestu keliu daug lengviau nei tamsoje.

Dar vienas dalykas, šovęs į galvą – malonu, kai apsiperkant parduotuvėje, tavo prekes paslaugiai sudeda į tavo atsineštus krepšius (tik kai kuriuose prekybos centruose- aut. past.). Telieka susikraut iš vežimėlio į bagažinę.

Negali likti nepaminėti ir Belgijos smulkieji verslininkai – smagu, kai duonininkas, mėsininkas, kirpėjas, gėlininkas visai šalia namų, tau šypsosi, sveikinasi, o vaikus vaišina dešros griežinėliu ar sausainiu. Tai tik keletas dalykų, kurie pirmieji šovę į galvą. Bet visko kur kas daugiau.


Aplankėte tikrai nemažai. Keliavote daug. Išvardykite 5 vietas, kurias rekomenduotumėte aplankyti geriausiems draugams. 

Pirmiausiai, žinoma, rekomenduojame aplankyti Briugę, Gentą, Antverpeną. Per trejus metus ne kartą lankėmės šiuose miestuose, kartais tiesiog vaikščiodavome po centrą, užsukdavome į miestų katedras, kitas bažnyčias, kuriose daug žymių flamandų dailininkų paveikslų, kartais eidavom į muziejus, o kartais – tiesiog pavalgyti vietos restoranuose.

Kita kelionė turėtų būti jau Ardėnų link – akmeniniai miesteliai, feodalinių pilių griuvėsiai ir įvairių vietos kunigaikščių pilys, kuriose bandoma atkurti buvusį interjerą, sodus ir pan.

Būtinai rekomenduojam aplankyti kurį nors iš buvusių vienuolynų griuvėsių, pavyzdžiui Villiers Abbey – ten tvyro neišsemiama ramuma. Reikia užsukti ir į trapistų vienuolyną ten gaminamo alaus (galbūt netgi geriausio (!) pasaulyje alaus) bei sūrio paragauti.

Ir penktoji vieta – tai visa, kas lieka :)  - įvairių įvairiausi muziejai, parkai, zoologijos sodai, likusios pilys, pajūris, mažiausias pasaulyje miestas, topiarų parkas, kelionės senaisiais traukiniais, dviračiais, riedančiais traukinio bėgiais, pėsčiųjų pasivaikščiojimo takai, I-ojo ir II-ojo Pasaulinio karo mūšių vietos, atminimo paminklai, kapinės, stalaktitų bei stalagmitų urvai, pagrindinės miestų aikštės ir dar daug daugtaškių...

Jei galėtumėte vieną dalyką perkelti į Lietuvą, ar toks atsirastų? Koks?

Pigų benziną :), kad galėtumėm ir toliau keliauti tokiais pat tempais, tik jau po mylimą Lietuvą (viena iš diplomatinių privilegijų dirbant svečioje šalyje - aut. past.)

Visgi ne viskas čia tobula. Ko Belgija nesugebėjo duoti? Ko trūko?

Visada išvykus iš Lietuvos trūksta artimųjų, draugų. Taigi čia atsakymas amžinas, kaip rotacija :)

Ko belgai galėtų pasimokyti iš lietuvių?

Organizuotumo :) istorijų, kaip belgų meistrai atlieka įvairius remonto darbus, užtektų ne vienam vakarui.

Maloniausias prisiminimas iš šios šalies.

Dvi kelionės iš E. Cavell ligoninės į namus... :)

Vafliai, bulvytės, moliuskai, spurgos – štai ir beveik visa jų virtuvė :) :) Ką skaniausia ragavote Belgijoje?

Dar ledai ir šokoladas... :)

Idėjiškai Jūs labiau valonas ar flamandas? :)

Vienas iš šeimos – žemdirbys gėlininkas atsipūtęs valonas, o kitas – viską apskaičiuojantis ir organizuotas flamandas. O vaikai labiau panašūs į prancūzus :)

Jausmas, kad jau tuoj tuoj grįšite ten, kur trumpa vasara, gausus sniegas, bet taip pat jūsų šaknys, tėvai ir seni geri draugai :)

Vėl viskas iš pradžių.

Jei kam prireiktų papildomų rankų

Karts nuo karto vis gaunu laiškų su įvairiais prašymais, liečiančiais gyvenimą, ypač jo pradžią Belgijoje.  Štai ir šį kartą jaunutė mergina, jau gyvenusi Belgijoje, sugrįžta studijuoti juvelyrikos, bet pragyvenimui reikalingos papildomos pajamos. Žinau, kad Belgijos lietuvių bendruomenė nemaža, tad įdedu jos prašymą. Jei ne vienam, tai gal kitam prireiks dar vienos poros rankų. Man tai pačiai prireiktų tik, kad aš jau baisiai būčiau reikli ir priekabi turbūt :) Tikiu, kad kažkam tikrai pravers, o Tau, Ieva, sėkmės grįžtant, mokantis ir dirbant!

Sveiki Belgijos lietuviai ir jų šeimos,

Esu dvidešimties metų mergina, atsakingas, iniciatyvus, mėgstantis bendrauti jaunas žmogus. Šiuo metu intensyviai ieškausi darbo (privalumas su apgyvendinimu) Briuselyje, kur nuo rugsėjo ketinu pradėti juvelyrikos studijas, vykstančias porą kartų per savaitę.

Idealus darbo pasiūlymas - tai darbas aukle lietuvių  šeimoje, kurioje galėčiau apsistoti ir prižiūrėti vaikus.  Bet jei turite kitų darbo pasiūlymų kaip pavyzdžiui (valandinis darbas aukle, senų žmonių priežiūra,  namų ruošos darbai, ir t.t) tuomet kreipkitės į mane.

Trumpai apie mane:

Iškart po mokyklos  devyniems mėnesiams išvažiavau į Belgiją dirbti su neįgaliais žmonėmis. Dirbau ir gyvenau Namur mieste, ten pramokau prancūzų kalbą ir susipažinau su valonietiška kultūra. Gyvenimas Arkos bendruomenėje nebuvo lengvas, vis dėlto begalo prasmingas ir mokinantis. Išmokau ne tik gaminti valgyti, bet ir tapti savarankiška,  prižiūrėti silpnesnius už mane,  atsakingai vadovauti, prisiimti atsakomybę.

Kilusi esu iš Klaipėdos (nuotraukoje su autentišku klaipėdietišku kostiumu) ,iš katalikiškos šeimos.  Esu trečia duktė trijų vaikų šeimoje.  Paprasta, draugiška, atvira, linkusi padėti, entuziastinga.  Mano tėtis – kompiuterių inžinierius, o mama – lietuvių tautinio kostiumo dėstytoja, tad ten kur vykstu stengiuosi skleisti lietuvišką kultūrą. Pavyzdžiui, bendruomenėje kurioje gyvenau turėjome tarptautinį vakarą, kurio metu dainavau lietuviškas liaudies dainas, pasakojome apie Lietuvą ir iškepėme kugelį – belgams patiko, tik grietinės ir kugelio derinys jiems pasirodė labai keistasJ

Aš esu atsakinga mergina, tad jei ieškote lietuviškos aplinkos savo vaikui, dar vienos poros rankų jūsų namuose esu pasiryžusi Jums padėti. Dirbti galėčiau pradėti iš karto rugpjūčio mėnesio pradžioje, kuomet grįžtu į Belgiją.

Nuoširdžiai,

Ieva

Kontaktai: ievamatulionyte@yahoo.com