Kiek Belgijoje vyriausybių?

Aš vis pagalvoju, kas gi vienija šią šalį, kurioje tarp jos pačios piliečių daugiau skirtukų nei jungtukų. Flandrija sau, Valonija sau, o Briuselis - vėl atskira parapija. Dėl šalies trikalbystės - prancūzų, olandų ir vokiečių - nuolat vyksta batalijos. Dažnai belgai gali vienas kitam gerklę perkasti dėl to, kokiai kalbinei grupei priklausai. Ir nereikia čia politinio lygmens, viskas akivaizdu net buitiniame lygmenyje. Štai pavyzdžiui, neseniai vyrui teko stebėti situaciją, kai Flandrijos pusėje esančioje parduotuvėje mergina prancūziškai teiravosi dėl prekės. Ją tiesiog ignoravo, apsimetė, kad negirdi, nesupranta tol, kol ši prabilo olandiškai. 

Vyriausybių čia net keturios...šešios...aštuonios???. Kaip jos susiderina tarpusavyje neįsivaizduoju...Pas mus viena ir tai daugiau tariasi nei ką realiai nutaria, o čia keliskart daugiau!!!

Žodžiu, painiavos šioje šalyje per akis. Gal žmonėms per lengva gyventi būtų, jei visko po vieną. Dėl ko gi ginčytųsi tada? Ir kiek žmonių netektų darbo...

Jau antrus metus gyvenant Belgijoje kartas nuo karto tenka paragauti to chaoso ir mums. Mes šeimoje jau net turime principą: jei tik gali nesikreipti į belgišką įstaigą, tai ir nesikreipk. Nesvarbu, privati ji ar valstybinė - painiavos neišvengsi.

Pavyzdys. Šią savaitę mums įvedinėja televiziją ir keičia interneto ryšio greitį. Iš anksto suplanuotų vizitų buvo gal kokie 5 - vis perskambindavo ir keisdavo laiką. Ir tu niekad negali būti tikras, kada jau čia atvyks tie ponai technikai. Turėjo atvykti ketvirtadienį, atvyksta pirmadienį. Skambina ir sako: "Laba diena, mes atvykome įvesti TV" (jei pasakysi, kad tu darbe ir negali atvykti, nes buvo tartasi kitaip - tai atvyks po mėnesio ar dviejų). Na, tu juos įleidi, jie išrausia duobes kieme ir palieka, sakydami, kad tuoj tuoj atvažiuos meistrai ir sutvarkys. Tie meistrai atvažiuoja... po 2 dienų. Tep lep sudeda plyteles. Antradienį turėjo atvykti dar kitas meistras, kuris jau galų gale prijungtų liniją, bet geriausiu atveju atvyks penktadienį, nors mums paskambinus į kompaniją pirmadienį žadėjo kitos dienos rytą atsiųsti žmogų. 

Va taip su tais belgais. O pabaigai neseniai mane pasiekęs filmukas apie Belgijos politinę sistemą. Pasižiūri ir supranti, kad nieko nesupranti :) Tokia, jau ta Belgija...

Miestas su savo aprangos kodu

Vienuolyno, esančio Knokke-Heist, fragmentas

Kol dar karšti įspūdžiai, labai noriu pasidalinti man iki šiol neaptiktu reginiu ir jausmu, kurį patyriau šį savaitgalį, apsilankiusi Knokke-Heist mieste. O jausmas toks, kad kažkur ne čia pataikei, kad nuo vitrinų pjedestalų nulipo visi manekenai su savo "brand new" rūbais, kad iš autosalonų išvažiavo visos aukščiausios klasės mašinos, kad namai kaip Santa Barbaroj, o 95 proc. sutiktų žmonių visi kaip vienas. Bet apie viską iš pradžių.

Viskas prasidėjo nuo to, kad gražų ir šiltą sekmadienį kartu su šeima nusprendėme praleisti drugelių sode De Vlindertuin, o kadangi jis šalia jūros, taip pat planavome pasivaikštinėti pajūriu. Taip ir padarėme. 

Drugelių sode pasijutome tarsi pasakoje. Tik įžengus mus apsupo tuntai drugelių. Didelių! Spalvotų! Gražių! Visi fotografuoja, nes kitaip neįmanoma. Juk toks užburiantis grožis. Jei nebuvote, būtinai nuvykite. Nors tas vienas šiltnamis nėra baisiai didelis, bet jame telpa nemažai drugių. Jiems daug vietos nereikia. Beje, turėkit omenyje, kad ten labai karšta, tad renkitės taip, kad galėtumėte nusirengti vieną kitą sluoksnį. Ir nepamirškite fotoaparato!

Šis drugys beveik plaštakos dydžio

Taigi grįžtant prie Knoke-Heist. Kadangi sodas buvo ne per toliausiai nutolęs nuo miesto centro, nuprendėme apsilankyti jame, o ir jūra ten pat. Nusprendėme, kad aš su mažyliu einu pėsčiomis, o Mantas su Rusne važiuoja į miesto širdį mašina, ten prisiparkuoja ir susitinkame sutartoje vietoje. 

Einu. Graži promenada. Suaugę medžiai. Nemažai dviratininkų. Tačiau kol kas nieko ypatingo. Prasideda gražūs balti namai. Kuo toliau, tuo jie didyn. Pastebiu, kad beveik kiekvienas jų turi pavadinimą (tik vėliau suvoksiu, kad tai prabangios vilos). Įvažiavimai į jų kiemus - tarsi į dvarus. Einu toliau ir galvoju, kiek žmonių jiems tvarko tas pilis (šiuo metu man labai opus klausimas, tad jis vis knibžda galvoj :)). Staiga visu savo prabangiu griausmu pralekia raudonasis "Ferrari". Palydžiu žvilgsniu. Visgi grožis. 

Netrukus susitinku savo šeimyną. Vyras pasakoja, kad centre nėra nė mažiausios vietos prisiparkuoti (tarp kitko, parkingas mokamas TIK savaitgaliais ir švenčių dienomis), kad ten dideli mūrai ir prabangios parduotuvės. Hmm... o mes tikėjomės jaukaus mažo pajūrio miestelio. Ką gi, einame tikrinti, kas ten ir prie ko.

Artėjant link centro, kur jau ir žmonių daugiau, pastebiu dar vieną dalyką. Žmonės itin panašiai rengiasi. Pavyzdžiui, vyrai vilki džinsus arba kelnes, marškinėlius ir būtinai megztukas ant pečių. Ne ant juosmens, ne ant kūno, ne rankoje - BŪTINAI ant pečių. Jei ne, megztukas, tai švarkas. Jokių marškinėlių, džemperių!!! Su moterimis viskas daug painiau, bet vėl nesunku pastebėti kokybiškus batus, rūbų audinius, išpuoselėtą stilių. Rankose šie žmonės nešasi pirkinių krepšius su tokiais pavadinimais kaip "Ralph Lauren", "Tommy Hilfiger", "Calvin Klein" ir pan. 

Žinoma, anoks čia stebuklas. Viso to gėrio pilnas kiekvienas miestas. Bet skirtumas tas, kad kitose erdvėse šie žmonės ištirpsta masėje, o čia jie patys yra toji masė. Pastebėti neįmanoma. Patikėkit, labai keistas jausmas.

Tikiu, kad tai ne vienintelė tokia vieta žemėje, bet kadangi pati nesu VIP žmogus ir nesu buvusi panašiose vietose, tai buvau gan priblokšta. Niekaip negalėjau patikėti, kad nesusitarę žmonės gali taip panašiai atrodyti - tarsi Knokke-Heist turėtų savo aprangos kodą. 

Net pajūriu bevaikštinėjant sutikome jauną šeimą. Tėtį ir itin stilingą mamą, stumiančią vežimėlį su mažyliu. Kokio svaiginančio aukščio jos batų kulniukas!!! Kokio neįtikėtino siaurumo sijonas!!! Taip, ji atrodė puikiai. Bet man galvoj netilpo, kaip ji gali žengti didesnį žingsnį paskui bėgantį mažylį, kaip ji pritūptų jį pakelti nuo žemės ir t.t. Supratau, miestas reikalauja kodo, o vaikelis... gal jis irgi prie kodo :)

Prie šio prabangaus paveikslo dar pridėkime mieste zujančius golfomobilius su jų stiligais keleviais. Taip pat pajūryje stūksančius daugiaukščius, kurie bjauroja gamtą, bet vaizdas pro jų langus turbūt kainuoja daaaaug eurų. Štai jums ir vaizdelis.

Gerai, kad jūra buvo tiesiog kaip jūra. Be prekinių ženklų, be stiliaus, o tiesiog žavi ir įkvepianti kaip visada.

p.s. grįžę pasidalinome savo įspūdžiais su mūsų profrankofoniškuoju buto šeimininku (anot jo, nėr nieko blogiau nei flamandai :)). Jo reakcija buvo tokia: "Tai pats baisiausias Belgijos miestas! Jei neturi Ferrari, Bentley ar Porche - net nevažiuok ten. Ten pasipūtę turtingieji flamai suvažiuoja pademonstruoti savo pinigų". Žinoma, čia šiek tiek ir tautinės ambicijos, bet tiesos yra.

Nuotrauka: Ferrari 599 GTO by VincentDV

Šviečia dieną šviečia naktį...

Ar Belgija šviesi šalis? O taip! Čia kaip toj dainoj - "šviečia dieną šviečia naktį...". Ir ką tu jiems, jei žmonės turi per daug elektros. Tauta normalios valdžios neturi, bet užtat elektros - per akis. Kita vertus, gal čia ir yra bevaldystės padarinys?! Jei nėra, kas botagu mojuoja (juk visiems mums reikia muštro), tai ir šviečia lempos kiaurą parą. Šįryt atsikėliau. Žiū pro langą, o ir čia elektra per kraštus liejasi - plieskia visi naktiniai žibintai. Jie iki šiol dar skleidžia tą ryškią oranžinę spalvą, kuri net kai kuriems mūsų svečiams trukdo miegoti :).

Bet šiaip reikia pastebėti, kad Belgijoje keliai yra labai ir labai gerai apšviesti naktį (ir kaip matyt nuotraukoje ne tik :)). Važiuoji kaip dieną ir net nesusimastai, kad esi ne mieste. Tiesiog malonumas. Mes kol kas galime tik pavydėti. Pamenu, kad autostradoje Vilnius-Panevėžys jau ir mūsų laikais (t.y. rezidavimo Lietuvoje) buvo keletas šviesos salelių. Gal šiandien jų yra daugiau. Tikiuosi :)

Duona vietoj Sprite buteliuko

O kodėl gi ne?! - pagalvojo belgai. Tad ėmė ir pastatė aparatus duonai ir kitiems populiariems kepiniams įsigyti. Jie beveik tokie patys kaip tie, kuriuose mes esame įpratę pirkti šokoladukus, užkandžius ar skardinę gėrimo. Anie jau nebestebina, o štai duona gatvėje už stiklo - šiokia tokia egzotika.

Tiesa, tų duonos "spintų" nėra daug. Esu mačiusi jas vos keliose vietose. Dažniausiai jos būna ten, kur aplink nėra daug kepyklėlių - vieno pagrindinių duonos ir kepinių aprūpinimo šaltinių.

Naudotis nebandžiau, bet aišku, kad meti pinigėlį ir gauni kepalėlį, saldainių maišiuką, sumuštinį ar Belgijos vizitinę kortelę - vaflį (pranc. gaufre). Paprasta ir patogu, turint omenyje jų parduotuvių darbo laiką (dauguma dirba iki 20 val.) ir tą prancūzišką poreikį šviežiai duonai.

Nauja lenkų parduotuvė Woluve Saint-Lambert'e

Taigi taigi. Pareklamuosiu :) Avenue Georges Henri duris atvėrė lenkų parduotuvė "U KARGULI". Gera naujiena mums lietuviams, kurių Woluve Saint-Lambert'e ne tiek jau ir mažai, nes paprastai tokiose parduotuvėse gali rasti paprastos varškės, tikros grietinės, kefyro, grikių ir kitų deficitinių prekių Belgijoje :) Kaip ne kaip kaimynai.

Jau tik pirmą kartą užsukus prisikroviau nemažą krūvelę pažįstamų ir išsiilgtų produktų. Labiausiai džiaugiausi radusi KUBUŠ sulčių, nes labai jas mėgstame, o iš Lietuvos neprisivežiosi. Net garsioji rusų parduotuvė "Ivan da Marija" neturi šio gėrio. Visgi čia nepamatysime lietuviškų prekių, kurių gan nemažai rusų parduotuvėje. 

Briuselyje lenkų populiacija tikrai gausi (o kur jų nėra?  - pasakytų vienas mano draugas :)), tad ir jų parduotuvių galima rasti tikrai ne vieną. Bet labai džiugu, kad nuo šiol turėsime visai pašonėje. Kažin, ar kada atsidarys Briuselyje lietuviška parduotuvė, kurioje bus balto varškės sūrio, žemaitiško kastinio, meduolių, šakočių ir kmynų galų gale :). Visgi turbūt, kad ne, nes mūsų, nors ir gausiai čia gyvena, bet ne tiek daug, kad sudarytų reikiamą rinką. Be to, lietuviai prisitaiko ir vietoj normalios varškės naudoja grūdėtąją, kurią smulkina. Arba net tam tikrose vietinėse parduotuvėse randa grikių, kurie priskiriami prie egzotinių prekių. 

Adresas:
Avenue Georges Henri 253 (beveik priešais olandišką maternelle mokyklėlę)

Darbo laikas:
antradienis - šeštadienis - 10h - 19.30h
sekmadienis - 10h - 16 h

Į brocantę! Ieškoti ir rasti!

Niekad nemokėjau kaupti nereikalingų daiktų. Todėl praėjusį šeštadienį vaikščiodama brocant'ėje (pranc. - brocante) - ale sendaikčių turguje - stebėjausi, kaip žmonės sugeba laikyti namuose tiek daug šlamšto. Žinoma, ne viskas yra šiukšlės, kas ten parduodama, bet bent jau kokie 60-70 proc. (mano akimis) tai tikrai.  Dar supratau, kad neturiu verslumo gyslelės, nes kai kurie prekeiviai iš nieko daro pinigus, pardavinėdami kažin kokius nudrožtus telefonų aparatus, nežinia, ar veikiančius telefonų pakrovėjus, nuolaužas, skeveldras, plastmasės gabalus... Aš tokių daiktų net didžiausiam vargšui nedrįsčiau pasiūlyti. 

Bet visgi šie renginiai mane žavi ir jei tik turiu galimybę juose karts nuo karto apsilankau. Žinoma, kad be minėtų šiukšlių, galima rasti ir kažką gražaus. Tiesa, unikaliam daiktui rasti reikia nueiti ne vieną kilometrą (nes prekybininkų tikrai daug) ir turėti žvitrią akį, kad tarp gausybės daiktų užtikti mielą sau. Įsismaginus, dažnai tenka paspausti ir vidinį stabdžio pedalą, kad namai nevirstų "senų-naujų" daiktų sandėliu. 

Šiltai rudens saulutei šviečiant vaikštinėjau nuo stalo prie stalo ir masčiau, kad brocant'ės - tai rankdarbininkų rojus. Jei kuri papuošalus, gali prisirinkti senų karolių, juos išardyti ir turėsi žaliavos. O lėlių siuvėjas ar skiautinių meistras ras daugybę rūbų, kurių audiniai pasitarnaus jų darbams. Pagalvojau, kad jei mano sesuo būtų Belgijoje, tai eitų į tokius turgus nuo 7 ryto ir iki kol paskutinis prekeivis išvažiuos :).

Šiuose bendruomenės sambūriuose galima sudalyvauti įvairiose linksmybėse ar gerumo akcijose. Štai pavyzdžiui, vienas namas, kuris pardavinėjo visą savo garažo turtą į visa tai pažvelgė be galo linksmai ir nuotaikingai. Garsiai pasileidę muziką, apsirėdę ryškiaspalviais perukais ir kitais aksesuarais tosios kompanijos nariai linksminosi kurdami aukcioną - griebdavo pirmą pasitaikiusį daiktą ir kviesdavo besibūriuojančius aplink jų stalą siūlyti kainą. Dažnai nutikdavo taip, kad jei pirmas pasiūlei 50 centų, tai ir laimėdavai aukcioną. O tada džiaugsmingas triukšmas tarsi aukso puodą būtų laimėtas. Šypsojosi visi - tiek perkantys, tiek parduodantys, tiek aplinkui sėdintys, tiek praeiviai. 

Taip pat teko stebėti, kad dalis prekeivių skelbiasi, jog  visas gautas pelnas bus atiduodamas kažkokiai organizacijai ar labdaringam tikslui. O jau brocant'ės pabaigoje pamačiau skautus, kurie nešė pilnas dėžes rūbų link konteinerių, skirtų labdaringiems rūbams surinkti (apie juos esu rašiusi čia). Nežinau,kaip jie juos gavo - ar pirko už savo pinigėlius ar tiesiog paprašė paaukoti, bet ir vėl galvoje sau ištariau "wow!!!", nes kaskart, kai pamatau skautus, veikiančius bendruomenės labui, mane nustebina jų išradingumas ir nuoširdumas. Belgijos skautai iš tikrųjų yra nerealūs. 

Ir visgi žavu. Namuose kaupti kaupti kaupti, krauti į bananų dėžes, užgriozdinti savo erdvę tam, kad vieną gražią rudens dieną parduotum kažkam, kam dar to daikto reikia. Už eurą ar pusę. Kaupimui tai aš greičiausiai nepasiryžčiau, bet mielai dalyvauju pirkime. Įdomu, o jei Lietuvoje organizuoti tokį turgų (o gal kas ir organizuoja)? Kaip su mokestiniais dalykais...Gal kas žinote? 

Nuotrauka: Brocante de Waterloo by Saidos da Concha

Informacija apie eismo sąlygas

Kai prieš keletą mėnesių dėl netikėto automobilių kamščio teko gaudyti lėktuvą už uodegos, buvo daugiau nei ekstremalu. Pirmą kartą teko suvokti, kad kažkas iš tikrųjų gali nespėti įsėsti. O orlaivis juk ne autobusas - nepavysi ir nesustabdysi kelyje.

Paprastai mūsų gudrusis GPS aparatas perspėja apie susidariusius kamščius, bet tąsyk jis tylėjo kaip belgas :), nes tikriausiai niekas nepasivargino perduoti atitinkamai sistemai, kad dėl darbštuolių belgų (nes visa tai vyko šeštadienio rytą) susidariusi 3 km eilė juda sraigės greičiu. Deja, mes jon patekom, o tada nei pirmyn, nei atgal.

Taigi, kad taip neatsitiktų, prieš išvažiuodami į kelionę, kurioje tikrai negalite strigti kamščiuose, užsukite į tinklalapį karzoo. Jame rasite nuolat atnaujinamą informaciją apie padėtį Belgijos keliuose, tad galėsite pasirinkti optimalų kelionės variantą. Na, o jei važiuojate pas kaimynus prancūzus ar olandus, tiesiog meniu pasirinkite kitą šalį.

Tikiuosi, tai padės jums sutaupyti laiko keliuose. Gero vėjo!

Nuotrauka: White & Red traffic jam Ring Brussel by piposys/ Luc Bomans

Japoniško sodo ramybė

Kažkurią dieną besistengiant išvengti kamščių teko šiek tiek blaškytis po Briuselį. Kadangi važiavome per retai mūsų lankomus rajonus, stebėjomės, kiek dar neaplankytų ir net nematytų parkų šiame mieste. Sau pažadėjome per likusius metus Belgijoje aplankyti visus didesnius sostinės parkus. Turbūt ne veltui šis miestas vadinamas vienu žaliausiu Europoje. Vien aplink mūsų namus suskaičiavau bent 5 parkus, pasiekiamus pėsčiomis. 

Bet dabar apie parką ne šalies širdyje, nes savaitės pabaigoje stengiames ištrūkti iš šio išprotėjusio miesto ir rasti parką kur nors kitur. Optimalus atstumas - 100-150 km, nes užtenka laiko nusnausti mūsų mažajai. Taigi apie žalią japonišką kampelį.

Netoli Hasselt'o miestelio įkurtas japoniškas sodas, kuriame miela, jauku ir tikrai ramu pasivaikščioti. Jis nėra itin didelis, bet juk malonu ne tik sukti ratus takais, bet taip pat prisėsti ant suoliuko ir paklausyti per visą sodą čiurlenančio upelio. O upelyje daaaug žuvų. Jos tokios didelės, storos ir spalvotos. Karpiai. Vaikams jie tikra atrakcija, nes prie įėjimo galima nusipirkti maistelio ir jas šerti. O ėda jos tiesiog iš rankų.

Nedidukas krioklys nuteikia gaiviai - gali prieiti beveik prie pat jo specialiu akmeniniu takeliu. Tik žengti reikia atidžiai, nes vanduo čia pat. Na, o priėjus ceremonijos ar arbatos namą prisimeni visas skaitytas knygas apie Japoniją. Ten viskas tikra ir natūralu. Švaru ir tvarkinga.

Užburia išpuoselėta ir tarpusavyje bei su pastatais suderinta augmenija,  itin miniatiūriniai medžiai. Įsivaizduoju, kad be galo gražu pavasarį, kai sužysta pusantro hektaro ploto vyšnių sodas. Na, o prie jo pagal japonų tradiciją įkurta iškyloms skirta erdvė, kurioje galite smagiai papiknikauti. 

Ar rekomenduočiau draugui? Taip!
Kaina. 5 eurai žmogui. Vaikams iki 12 metukų - nemokamai.

Ten, kur gali sutikti romėnų

Yra Belgijoje toks Galų-Romėnų muziejus. Vat jame ir lankėmės praėjusį savaitgalį. O keliavome ten, nes žinojome, kad vyks vasaros šventė. Belgai netrunka prisigalvoti visokių vietinės ir ne tik reikšmės švenčių. Žinoma, tik ne visad apie jas tenka sužinoti, bet jei pavyksta rasti ką nors įdomesnio - keliaujame. Juk tam ir skirti savaitgaliai, ar ne? :)

Pats muziejus įsikūręs jaukiame Rochefort miestelyje, Ardėnuose. Kodėl čia? Todėl, kad čia prieš gerą šimtmetį yra atkastos galų-romėnų ūkio, siekiančio  I a. pr. Kr., liekanos. Tad aplinkui jas ir kuriamas senasis tų žmonių pasaulis - su tam laikmečiui būdingomis gyvulių veislėmis, javų rūšimis, autentiškais pastatais ir daržovių bei žalumynų sodeliais. 

Pats muziejus nėra itin didelis, bet man - mėgstančiai viską pačiupinėti ir išbandyti - be galo patinka tokios šventės, kuriose kepama duona, lipdomos figūrėlės iš molio, šaudoma iš lanko ar tiesiog senoviniu būdu pjaunami javai. O ten, kur viskas po stiklu ir turi ale stebėtis rastais iečių antgaliais ar nuskilusiais indais - man nuobodu.  

Na, o autentiška apranga suteikia dar daugiau jausmo tai senovinei nuotaikai. Pagalvojau, kad jei organizuočiau tokius renginius, gal pasiūlyčiau ir žmonėms išsinuomoti to laikmečio drabužius už protingą kainą. Būtų dar smagiau ir tikroviškiau. Ir nuotraukų negadintų džinsai, sportbačiai ar megztukai :) Beje, mūsų mažylei buvo pasiūlyta tokia galimybė ir ji puikiai atrodė su tuometiniu rūbu.

Tad ką mes ten veikėme? Valgėme. Jojome. Šaudėme iš lanko. Mėtėme ietis. Ragavome vietinio (muziejaus darbuotojų gaminamo) vyno ir alaus. Pastarasis neįtikėtinai skanus - su medumi berods. Nusiaubėme juodųjų serbentų krūmą. Gulėjome po kanapėmis. Pūtėme ilgą ilgą dūdą su didelėmis ausimis.

Buvo įdomu stebėti, kaip anuomet nuiminėdavo javų derlių. Jie tai darydavo štai tokiu asilo stumiamu įtaisu. Iš pirmo žvilgsnio nepasakyčiau, kad itin efektyvu, bet jei geriau neturi nieko - tai vis šis tas.

Klausėmės pasakojimo apie galų-romėnų karinę aprangą ir ginklus. Net pabandėme pakelti 15 kg sveriančius šarvus. Taip, jie sunkūs, bet jei nešioji kasdien, pripranti. Sužinojome, kad svarbiausias ginklas - ietis. Na, o kalavijas jau tik kontroliniam smūgiui, tsakant, arba, jei jau per žioplumą tos ieties netekai.

Buvome akivaizdžiai įtikinti, kad net ir balne be balnakilpių karys gali jaustis gan tvirtai ir manevringai. O jau pats žirgas - tai tikras gražuolis ir ramus kaip belgas :). Nežinau, kaip jums, bet man žirgo spalva ir audiniai atrodo tiesiog tobulai suderinti.

Ar rekomenduočiau draugui? Taip, bet tik ne paprastą dieną, o kokios nors teminės ar šventinės dienos metu.
Kaina. Šventės metu įėjimas suaugusiam kainavo 8,5 euro. Galbūt šiek tiek daugoka, bet įėjus vidun pamiršti kainas ir kaip tikras lietuvis už tą kainą suvalgai visą krūmą juodųjų serbentų, nes jie bebaigią sudžiūti. O įprasta kaina nesiekia 5 eurų. 

Dar kartą apie kitokį mentalitetą

Jau esu rašiusi, kaip kartais nustebina vietinių poelgiai. Gerąja prasme. Vieną kartą jie parduoda daugiau krevečių nei reikia, kitąkart paglosto, apkabina mano dukrytę arba nubėga ir apšaukia vairuotoją, kuris nepastebėjo, kad lengvai mane partrenkė. Lietuvoje jusdavau, kad dauguma žmonių dar svetimi vieni kitiems, nors tikrai būdavo ir geriečių. Rašau būtuoju laiku, nes šiandien Lietuvoje aš labiau viešnia ir galbūt viskas jau kitaip.

Niekada nebuvome pakliuvę į situaciją, kuri susiklostė vieną savaitgalį pietaujant Bokrijk etnografiniame parke. O ji - klasikinė. Keturi asmenys nerealiai skaniai papietavę ir gavę sąskaitą, suvokia, kad negali atsiskaityti, nes grynųjų turi per mažai, o banko kortelės restoranas nepriima. Na, o bankomato aplinkui reiktų gerokai paieškoti nemažu spinduliu. Taigi nemalonu nors skradžiai žemę.

Išdėstome situaciją padavėjui, jis nueina pasitarti su pamainos viršininku, o mes jau ruošiamės eiti atidirbti :) :). Jam užtrukus, vyras eina į restorano vidų pasiūlyti sprendimą- padaryti banko pavedimą vakare. Jam įėjus ir užklausus apie išeitį, aptarnaujantis personalas su vadybininkais priešakyje puola raminti ir ištaria, mano nuomone, auksinius žodžius: "Don't worry. It's not your problem, Sir, it's ours". Kai visa tai Mantas perpasakoja mums - mes liekame išsižioję. Tikiu, kad Lietuvoje taip pat būtų rastas sprendimas, bet, kad būtų ištarta ši formuluotė- dar nelabai tikiu. 

Viskas išsisprendžia gražiai. Nusikopijavę Manto belgišką ID kortelę (ji nesuteikia jokių privilegijų), jie mus išlydi su šypsenom ir linkėjimais, o mes vakare pervedame pinigus internetu. Draugai juokiasi, kad mums nereikia pinigų, tereikia turėti "galingąją" ID ir mosuoti ja bet kur nuėjus. Bet esmė čia ne kortelėje, o kitokiame požiūryje į žmones. Čia pasitikima vieni kitais, čia niekas neįtarinėja sukčiavimu. Jei pirksite parduotuvėje pilną maišelį bandelių ir pasakysite, kad jų yra 6, tai pardavėja tiek ir paskaičiuos, nes ji tiki. Štai to jiems galima pavydėti, o mums linkėti, kuo greičiau to išmokti.

p.s. Beje, gal kas turite patarimų, kaip užlaikyti grynuosius piniginėje... :)

Bokrijk - belgiškos Rumšiškės

Bokrijk parkas - viena nedaugelio vietų, į kurias su malonumu sugrįžčiau dar kartą. Taip, tai etnografinis muziejus - nei per didelis, nei per mažas, toks kaip tik. Jame stovi senoviniai namai su senoviniais rakandais kaip ir mūsų Rumšiškėse. Tik esminis skirtumas tarp šių muziejų, kad belgiškasis yra gyvas. Turiu omeny tai, jog  Bokrijk parko ganyklose ganosi gyvuliai, jų rasite ir senoviniuose tvartuose, o namuose gyvena žmonės, kurie valgo, eina į mokyklą, meldžiasi bažnyčioje, ginčijasi gatvėje, gano avis, verpia vilną, kalviauja, kepa pyragus ir t.t. Būtent gyvi personažai yra pridėtinė šio parko vertė. Net ir mums - nesuprantantiems olandų kalbos.

Taip jau atsitiko, kad viename pirmųjų mūsų lankytų namų pietavo keli vaikai, šeimininkė, mokytojas ir kunigas. Tiek mes, tiek ir kiti parko svečiai suglumdavo, kai įžengę pro duris pamatydavo pietaujančią šeimą. Dauguma puldavo atgal pro duris, nes jausdavosi tarsi patekę į labai privačią erdvę - kažkieno namus. Bet apsukus ratuką kitą, vėl sugrįždavo, nes juk mes - žmonės - smalsūs padarai. O aktoriai kaip ir aktoriai dirba savo darbą ir net nekreipia dėmesio į prašalaičius.

Netrukus suskamba bažnyčios varpas, kviečiantis į pamaldas. Prie mokyklos durų surašytas pamokų tvarkaraštis. O iš uždaros ganyklos į pievas išgenamos avys. Jas lydi piemuo ir tikrų tikriausias aviganis šuo. Reikėjo pamatyti kaip jis tas avis gražiai tvarkė, piemeniui tereikėjo išdidžiai vaikščioti su lazda.

Užsukome ir pas tų laikų fotografą. Susigundėme suvenyrine fotografija tokiu sakyčiau visai neskaitmeniniu fotoaparatu. Buvome apvilkti XVII a. rūbais...pasenome maždaug kokiais 10-15 metų. Kaip pasakė Ugnė - atrodau tarsi 10 vaikų būčiau pagimdžius. Būtent taip ir atrodėme. O baisesnių batų už klumpes nebuvau avėjusi. Gerai, kad nereikėjo su jomis vaikščioti. Dabar labai laukiame rezultatų savo pašto dėžutėje. 

Vienoje iš trobų - laisvalaikio centras, kuriame sukaupti senoviniai žaidimai. Ir jie ne po stiklu ar už virvelės, o visiems prieinami. Įsitikini, kokie kūrybingi buvo žmonės. Kūrybingi jie ir šiandien, tik kitaip.

Užėjome į dviračių dirbtuves. Gerokai nustebino muziejininkas (žemiau esančioje nuotraukoje), kuris konstatavo, jog mes iš Lietuvos. Paprastai, būname iš Lenkijos :) (lenkų čia tikrai daug kaip ir visur). Šis vyras išgirdo, kaip tarpusavyje kalbėjomes apie "medines klumpes". Tie du žodžiai ir buvo raktas į jo teisingą spėjimą. Mat jis turi giminaitę lietuvę, tad tiek jau sugebėjo išmokti :).

Gal daugiau ir nesiplėsiu, kad tiems, kurie planuos ten nuvykti, dar liktų, ką atrasti patiems. O dviračių meistrui perduokite prašau labų dienų.

Ar rekomenduočiau draugui? TAIP!

Įėjimo kaina? 10 eurų suaugusiam, 1 euras vaikui nuo 6 metų.

Vaikams - šalia parko didžiulė nemokama žaidimo aikštelė, tik tam tikros pramogos kainuoja. Tiesa, mes ten dar nebuvome, nes vienai dienai ir paties parko buvo per akis. 

Gili mintis

Įsivaizduokite, gaunate štai tokį atviruką. Kokios jūsų mintys būtų neatvertus rašytinio sveikinimo? Statybos kompanija sveikina įsikūrus naujuose namuose... Gal pradėjote prekiauti apšiltinimo vata... Svečiavotės Rytuose ir susipažinote su šiuo žmogumi, kuris siunčia linkėjimų...

Iš tikrųjų tai kalėdinis sveikinimas. Pabandykite įžvelgti šventinę mintį. Man nepavyko :) 

Šį atviruką gavo vienas iš Manto kolegų nuo Liuksemburgo diplomatų. Pasirodo, jame nufotografuoti rytiečiai, statantys Liuksemburgo paviljoną parodai "Expo 2010". 

Nesakau, kad kalėdiniai sveikinimai turi būti su eglutėmis ir raudonomis kepurėmis. Aš už originalumą, bet su ne itin giliai pakasta mintimi. Juk čia ne filosofinis traktatas, o tiesiog sveikinimas. Deja, šventiškumu jis nė iš tolo nekvepia, netgi atvirkščiai. Mano nuomone, gilokai čia pakniso liuksemburgiečiai :)

Mėlyna mėlyna

Briuselyje ne pavasaris, o vasara. Karštis ir tvankuma neišpasakyti, pats laikas vasariniam lietučiui, pageidautina naktiniam. Jo belaukiant džiaugiamės pavasariniu žydėjimu. O žydi čia daug - tulpės, narcizai, hiacintai, vyšnios rausvos, vyšnios baltos, obelys, kriaušės, magnolijos, našlaitės, saulutės... Nemažai jau kas ir nužydėjo. 

Šiuo laikotarpiu tik spėk dalyvauti visokiose gėlių parodose, parkuose, oranžerijose. Sakyčiau reiktų net planą susidaryti norint maksimaliai sugerti tą žiedų aromatą ir grožį. 

Prieš kelias dienas pabuvome natūralaus grožio apsupty. Turiu omeny, kad nevaikščiojome žmonių rankomis išpuoselėtais gėlynų takais, o tiesiog nuvažiavome į Halle de Bois mišką. Jis visai greta Belgijos sostinės, prie Halle miestelio. O jame mėlyna mėlyna...gražu gražu...užburia užburia...

Pagalvojau, jei būčiau kino pasakų režisierė, būtinai šiame miške nufilmuočiau ką nors apie nykštukus, raudonkepuraitę ar princą ir princesę :). Pasakišką grožį sukuria ne tik žydintys hiacintai, bet ir aukšti liekni kamienai. Toji neišmatuota erdvė, gaiva, bundantis miškas. 

Miškas be galo didelis - daugiau nei 550 hektarų. Mes pasivaikščiojome tik gal kokiame pusėje ar net dar mažiau hektaro, tačiau užteko pauostyti, paliesti, pasėdėti greta...ten, kur mėlyna mėlyna...

Planckendael - daugiau nei zoologijos sodas

Praėjusį šiltąjį savaitgalį, kaip ir tikriausiai dauguma žmonių Belgijoje, pramogavome gamtoje. Šįkart nusprendėme aplankyti gyvūnus. Žinoma, ne dėl savęs. Namie turime vieną mažą mielą beždžionėlę, kuriai viskas įdomu, ypač jei juda, turi kailį, leidžia garsus ir vaikšto keturiomis. Tad dėl jos ir keliavome į netoliese Briuselio esantį Planckendael parką.

Tikrąja ta žodžio prasme šią vietą galima vadinti parku - didelės erdvės tiek gyvūnams, tiek parko svečiams. Daugybė originalių žaidimo aikštelių vaikams. Žinoma, sužavėjo karstyklės medžiuose.

Jomis pakylome iki medžių viršūnių. Kai lipome siūbuojančiai tinklais, galvojau, kad jei pamatytų mano mama, tai jau būtų atitinkamas komentaras, nes juk nešėmės ir metinukę :). Bet jos nebuvo, komentaro taip pat. Sutaupėm tau dar vieną žilą plauką, Mama :)

Parke esanti mini ferma sakyčiau populiariausia vaikų (na tų mažesniųjų ) susibūrimo vieta, nes čia gali įeiti į kiemelį ir paglostyti ožkytę, gaidį, vištą ar kažką panašaus į lamą. Smagu vaikams ir ne tik. Kita vertus, pagalvojau, kad jokios ramybės tiems gyvūnams. Matosi, kad jie bando sprukti šonan nuo įkyrių rankų, juk kai kurie vaikai moka būti itin aršūs ir žiaurūs. Save raminome mintimi, kad turbūt parko darbuotojai nekurtų tokios fermos, jei gyvūnai kentėtų. Gal juos keičia pamainom kokiom?:)

Parke nemažai ir pažintinių dalykų - nuo informacinių stendų iki plaustų, kuriuos valdai pats, per upelius.

Akis užkliuvo už dėžutės, kuria buvo prašoma aukoti vandens šulinių Afrikoje įrengimui. Esmė ta, kad įmesti į ją pinigėlį smagu. Įmetus monetą, centas rieda spirale kol įkrenta į ertmę. O kai tų centų daug- tai smagumėlis. Tai ir kaulija vaikai tų "kapeikų" ir gėrisi fizikos dėsniais. Na, o vėliau kažkas kasa šulinius. Vienas toks tekainuoja 12 000 eurų.

O štai kitoje nuotraukoje graži begemotų instaliacija, kuri apgavo ir mus. Sustojome susižavėję, kad niekad nematėm begemotų vandeny. Žiūrėjom žiūrėjom, kol pastebėjome, kad jie nejuda, nemirksi ir neturi kūno - viskas baigiasi ties kaklu. Tai to "išdūrimo" proga net nufotografavau. Čia kaip tam anekdote - "sėdi kaip gyvas".

Visas parkas suskirstytas pagal žemynus. Keista, kad skurdžiausias Europos - bebras, gandrai, meškėnas ir keletas paukščių. Čia jau Kauno zoologijos sodas gerokai juos pralenktų. Bet kadangi man gyvūnų buvo daugiau nei man reikia - tai visai nejaučiau jokios nuoskaudos dėl to :).

Ar rekomenduočiau draugui? Taip, tik būtina pasirinkti šiltą ir gražią dieną, apsiauti patogiais batais bei pasiimti pikniko krepšį. Žinoma, pinigų ne itin pigiam bilietui taip pat ;).

"Pas arabus"

Visai mūsų namų kaimynystėje yra toks ale kioskelis. Nors ši įstaiga nėra analogiška lietuviškai medinei būdelei su grotuotais langais, už kurių išdėliota gausybė nublukusių prekių pakuočių, bet man tai artimiausia asociacija. Galbūt jį būtų galima vadinti mini turgeliu. Mūsų šeimos kodinis pavadinimas "Pas arabus" - nežinome ar ją valdo būtent šios tautybės žmonės, bet, kad panašūs į juos tai tikrai :). Beje, savininkai ir darbuotojai yra labai mandagūs mums savo kaimynams ir ne tik. Ne kartą Mantą, einantį į darbą, yra pavaišinę vaisiu, visada pasisveikina ir rūpinasi, kad automobilio savininkas, užstatęs mums kiemo įvažiavimą, kuo greičiau ateitų taisyti savo aplaidumo.

Tokių turgelių-parduotuvėlių Briuselyje tikrai gausu, ypač gyvenamuosiuose rajonuose. Nuo lietuviškų kioskelių jie skiriasi tuo, kad čia jie daug erdvesni, gali įeiti vidun ir rasti visokių esminių dalykėlių. Nuo vaisių ir gėlių, kurie paprastai išstatomi lauke akiai vilioti, iki limonado skardinės ir duonos.

Nesame jų nuolatiniai lankytojai, bet reikalui prispyrus, ypač sekmadieniais, kai nedirba kitos parduotuvės, pritrūkę pietums kokio burokėlio, morkos ar pomidoro, nubėgame žemyn ir už kelis kartus didesnę kainą nei parduotuvėje nusiperkame, ko reikia.

Va štai šito aspekto aš iki šiol negaliu suprasti. Žmonės gan noriai stoja prie šio turgelio (nuolat užblokuodami mūsų įvažiavimą į kiemą) ir perka jame įvairiausius dalykus mokėdami brangiau nei čia pat esančioje parduotuvėje už kokių 100 metrų priešais. Kur logika??? Nepasakyčiau, kad vaisiai ten kažkokie labiau stebuklingi nei "Delhaize" tinkle, kur, mano nuomone, daržovės ir vaisiai vieni kokybiškiausių. Galbūt tai malonumas pirkti praeinant pro šalį (nors už metro kito gan judri gatvė su visomis išmetamomis dujomis, dulkėmis ir pan.), o galbūt kokia tai vėl belgiška tradicija, kurios net patys belgai negali paaiškinti. Kol kas tiek daug dar neišsiaiškinau, tad iš šono atrodo tikrai keista ir visai neekonomiška.

Tiesa, dažniausiai skintas gėles namams perku analogiškoje vietoje tik šiek tiek tolėliau nuo namų. Bet perku todėl, kad jos ten tikrai gerokai pigesnės nei parduotuvėse. Ten už 4 eurus gali nusipirkti nemažai tulpių ar mažesnių rožių puokštelę, o už 12 jau gali rinktis įdomesnių, didesnių ir daugiau. Paskutinį kartą pirkau nerealaus grožio 20 aguonų.

O jūs perkate juose?

Neromantiškai - apie atliekų rūšiavimą

Šį įrašą paskatino žinutė apie tai, kad Belgija pirmauja Europoje pagal perdirbamą stiklo kiekį, surenkamą iš namų ūkių. 2008 metais šis skaičius siekė net 96 proc., kai tuo tarpu mūsų žemyno šalims keliamas tikslas yra apie 60 proc. Pripažinkime, nerealus skaičius. Paskui Belgiją rikiuojasi Šveicarija ir Švedija- atitinkamai 95 ir 94 proc.

Tikime, kad  prie šio rezultato šiek tiek prisidėjome ir mes - į Belgiją atvykę 2008 metų vasaros pabaigoje. Nuo pat pradžių ėmėmės rūšiavimo. Ir ne tik stiklo. Popieriaus, plastmasės, žaliųjų sodo atliekų taip pat. Tai tapo gana stipriu mūsų šeimos įpročiu, kurio, deja, nepavyko išsiugdyti begyvenant Lietuvoje. Pamenu, kad bandėme tai ir tėviškėlėje, bet jau pernelyg nepatogi sistema, kai reikdavo ieškoti tų konteinerių ir į juos nešti surinktas perdirbamui skirtas atliekas. O dar klausimas, kur ir kaip jas laikyti namuose. Nepatogu, jei neturi rūmų. Juk nesinori apsikrauti maišais ir maišiukais, o ypač man, linkusiai išmesti bet kokį nereikalingą daiktą.

Tuo tarpu čia sukurta tobulesnė infrastruktūra. Pradėkime nuo šiukšliadėžių. Prekyboje jų yra trigubų (popieriui, plastmasei ir bendroms atliekoms), telpančių į standartinę virtuvinę spintelę. Taip pat galima įsigyti didesnius stovus, kuriuos turime ir mes savo terasos spintutėje. Ant jų uždedi atitinkamų spalvų maišus ir tiesiog meti meti meti.

Maišai dideli. Tad ir telpa į juos daug. Mėlynieji maišai skirti plastmasei, tetrapakams, skardinėms ir pan. Geltonieji - popieriui, kartonui. Žalieji - sodo atliekoms kaip lapai, nupjauta veja, šakos ir pan. Baltieji - bendroms atliekoms. Dar lieka stiklas. Šis, deja, keliauja ne į maišus, bet surinkus tam tikrą kiekį vežame juos į specialius stiklo konteinerius, prie kurių vėl gi reikia sumėtyti stiklo tarą pagal spalvą - baltą, žalią ar kitos spalvos. Tačiau bent jau mūsų namuose tokie "vojažai" nėra dažni - kartą į mėnesį ar du. Labiausiai priklauso nuo išgerto vyno ir suvalgytų uogienių skaičiaus :).

Belieka sužinoti, kokiomis dienomis ir kokias atliekas surenka ir voila. Išmeti maišą už durų ir tiek bėdos. Tiesa, tik atsikrausčius man tie maišai pakėlėse ne kaip atrodė. Na tarkim, ketvirtadienio vakarą visas rajonas pasidengia baltais, geltonais ir mėlynais šiukšlių maišais. Estetikos maža, bet naudos daug. Pripratome prie to vaizdo turbūt ir todėl, kad naktimis jau bent kokius metus nebevaikštome :). Beje, žinau, kad daugiabučiuose šiek tiek kita tvarka su rūšiavimu, bet esmė ta pati.

Reikia paminėti, kad tie spalvotieji maišai kainuoja. Ir tu juos privalai pirkti. Iš pradžių kaip ir pagalvoji, kad jei jums reikia, tai ir duokit man tuos maišus, bet vėliau perki ir galvos nesuki. Tampa įpročiu. Juk vardan mūsų aplinkos. Jautiesi darantis gera. Net grįžus Lietuvon, automatiškai norisi rūšiuoti, bet turi save sustabdyti, nes nėra nei kur mesti, nei kaip išmesti PATOGIAI.

Belgijoje gyventojai skatinami rūšiuoti ne tik namuose, bet ir viešoje erdvėje. Parduotuvėse dažnai pamatysi kelių rūšių šiukšliadėžes, o gatvėse labai dažna šiukšlių dėžė skirta vien tik popieriui. Man rodos, kad ir žmonės jaučiasi kažkuom prisidėję, kai popierinį puoduką įmeta ten, kur ir priklauso. Ir turbūt tai ne tik Belgijoje, o daug kur čia aplinkui.

Ką mes dar rūšiuojame? O gi elementus, kurių nuo žaislų lieka ne taip ir mažai. Renkam sau į dėžutę, o po to jau nunešam ten, kur reikia. Tiesiog sportinis azartas - o kiek gi susirinks?

Karts nuo karto ir atsibodusių ar nebereikalingų rūbų nunešame į didžiulius geltonuosius konteinerius. Juose renka švarius, tvarkingus, nesuplyšusius rūbus labdarai. Teko skaityti, kad būtent iš tokių konteinerių Vakarų Europoje rūbai keliauja į Afriką ar netgi Rytų Europą. Pavyzdžiui, tokias įstaigas kaip "Dalmeta". Tik žinoma, mūsų kraštų ir Afrikos šalių gaunamų rūbų kokybė skiriasi mūsiškių naudai.